Previous month:
balandis 2015
Next month:
liepa 2015

birželis 2015

Sužadėtuvių žiedai iš balto aukso: pasirinkimas ir priežiūra

Sužadėtuvių-žiedai-300x200Ar gali būti romantiškesnė akimirka už sužadėtuves? Žvakių šviesa, saldainiai ir blizgantis sužadėtuvių žiedas. Vienas populiariausių pasirinkimų – balto aukso sužadėtuvių žiedai, alsuojantys subtilia elegancija ir išskirtine prabanga. Tiesa, šie žiedai vis dar lydimi įvairių stereotipų ir melagingų pranešimų. Skubame užtikrinti – baltas auksas yra toks pats vertingas kaip ir tradicinės spalvos auksas – jo balta spalva išgaunama auksą maišant su paladžiu ar nikeliu.

Pasirinkimas

Balto aukso sužadėtuvių žiedai gali įgyvendinti pačias novatoriškiausias dizainerių idėjas. Svarbiausia – atrasti žiedą, atitinkantį visus būsimosios nuotakos poreikius. Atidžiai įvertinkite kasdienius merginos papuošalus. Jei pirmenybė skiriama puošniems dirbiniams, rinkitės prabangų sužadėtuvių žiedą, puoštą išraiškingais rankų darbo raižiniais ir spindinčiais brangakmeniais. Jei mergina vertina tradicinio dizaino papuošalus, rinkitės nedidelį žiedelį, kurį mylimoji galės nešioti kiekvieną dieną. Nepamirškite įvertinti dirbinio praktiškumo – jei žiedas bus nešiojamas kasdien, rinkitės aptakių formų dirbinį, kuris nesivels į plaukus ir neplėšys drabužių. Itin modernus sprendimas – sužadėtuvių žiedą rinktis drauge su vestuviniu dirbiniu. Taip būsite visiškai tikri, kad šie žiedai derės tarpusavyje ir nekels sunkumų ateityje.

Ypatingą dėmesį skirkite žiedo dydžiui. Gaminys neturi nei spausti piršto, nei nuo jo smukti. Jei mergina ruošiasi žiedą nešioti kasdien, įsitikinkite, kad ateityje žiedo platinimas ar siaurinimas nesukels rimtesnių sunkumų (nepakeis pirminės gaminio išvaizdos). Itin dažnai pamirštama, kad kairės ir dešinės plaštakų pirštų storiai skiriasi, todėl pagalvokite, ant kurios rankos žiedas bus nešiojamas.

Priežiūra

Tiek tradicinės spalvos, tiek balto aukso dirbiniai reikalauja dėmesio. Jei žiedas nebus tinkamai prižiūrimas, po kurio laiko jis praras savo blizgesį ir grožį. Nors sužadėtuvių žiedai paprastai nešiojami kiekvieną dieną, specialistai rekomenduoja juos nusimauti dirbant su dažais, plaunant indus ar skalbiant, plaukiojant baseine su chloru, sportuojant (prakaitas tamsina auksą). Rekomenduojama žiedus nusimauti ir naudojant rankų ar veido kremą.

Jei norite, kad balto aukso sužadėtuvių žiedai išlaikytų nepriekaištingą savo spindesį, paprašykite juvelyro gaminį padengti rodžiu – taip žiedas ne tik dailiau spindės, bet ir bus apsaugotas nuo subraižymo. Tiesa, padengimas rodžiu nėra vienkartinis procesas, specialistai rekomenduoja minėtąją procedūrą kartoti kas kelis metus. Nepamirškite, kad aukso žiedus būtina reguliariai valyti. Tam naudokite flanelės ar zomšos audinio gabaliuką. Jokiu būdu nenaudokite medvilnės. Jei norite žiedui suteikti daugiau natūralaus spindesio, palaikykite dirbinį pasaldintame vandenyje. Žiedo valymui galite naudoti ir dantų pastą – ištepkite dirbinį ir poliruokite jį flanelės skiautele.


Lietuvos miškų medienos kokybė

Lietuvos miskaiLietuvoje privatūs miškai yra laisvai perkami ir perduodami, dėl ko sukelia nemažą visuomenės susirūpinimą. Tačiau dėl, to nereikėtų nerimauti, nes miškus perkančios įmonės dažnai dirba pagal atitinkamus standartus. Taip pat neturėtume teisti privačių miškų savininkų, nes jie rūpinsi ir atkuria mišką. Aišku pasitaiko tokių atvejų, kad privatūs miško savininkai neprižiūri savo miško. Valstybiniai miškai dažnai tvarkomi kur kas geriau.

Toliau trumpai pakalbėsime apie medienos kokybę ir rinkos kainas. Juk miško kaina yra labai svarbu tiek tiems, kurie perka mišką, tiek tiems, kurie parduoda savo mišką.  Reikia pastebėti, kad tinkamiausia pardavimui yra nenukirsto miško mediena. Tuomet atliekami kirtimai. Ilgą laiką augęs miškas turėtų būti nukirstas, kad būtų galima sudaryti palankias sąlygas naujiems ir didelio našumo medelynams sukurti.

Apie miško kainas daugiau informacijos galite rasti čia: http://miskodraugas.lt/misko-kaina/

Beržas taip pat kokybiška mediena

Lietuvoje beržas jau pradeda išsikovoti “teises” – daugelyje augaviečių įteisinamas tiksline medžių rūšimi. Tačiau platesnį beržynų auginimą stabdo prasta beržynų sortimentinė struktūra. Preliminariais vertinimais, tai lemia prasta stiebo forma (stiebo kreivumas ir šakotumas), tariamojo branduolio išplitimas, medieną pūdančių grybų ir vabzdžių – kenkėjų pažeidimai, kitaip sakant, prasta medienos kokybė ir kiti veiksniai.

Beržynų medienos kokybę, čia galvoje turima ne tik fizines  medienos savybes, jos raštą, spalvą, šakotumą, iš esmės lemia keletas veiksnių, kuriuos netrukus aptarsime.

Biologinius, genetinius – ai beržo rūšis, populiaciniai bei šeimų ypatumai. Preliminarūs tyrimai rodo, kad genetiniai skirtumai pagal medienos kokybę tarp šeimų yra esminiai ir genetinės variacijos koeficientas visuose bandomuose želdiniuose siekia 4,6, o paskirose populiacijose – iki12,7 proc. (visa tai kalbama apie medienos selekcinio pagerinimo galimybę)

Ekologinius – augavietės sąlygos grybinių ligų ir vabzdžių pakenkimai. Viena iš pagrindinių beržo medienos ydų, mažinančių jos tinkamumą faneros gamybai, yra tariamas branduolys.

Pavyzdžiui, didžiausias tariamas branduolys būdingas beržynams, augantiems dirvožemiuose, kurių paviršiuje nuolat laikosi stovintis vanduo. Čia tariamas branduolys užima iki 44-45 % stiebo skersmens. Didėjant beržų amžiui, tariamo branduolio išplitimas didėja.

Pagrindine tariamo branduolio formavimosi  priežastimi laikomi įvairūs medienos pažeidimai, ypač neužaugusios sausos arba nugenėtos  šakos, taip pat šakų, kartais ir lajų pažeidimai. Manoma, kad beržo tariamo branduolio formavimosi pradžioje branduolinėje medienoje jokių grybų nėra.

 

 


Veterinarijos klinika pataria, ką daryti, jei šuo neturi apetito

147083304-dogs-home-alone-all-day-632x475Sveikas šuo yra žvalus, stiprus ir energingas. Jei augintinis neserga, jis daug laka ir sočiai ėda. Suprastėjęs apetitas turėtų kelti nerimą šeimininkams – gali būti, kad jūsų šuo turi rimtų sveikatos problemų. Veterinarijos klinika primena, kad apetito dingimo priežastys gali būti labai įvairios – svarbiausia laiku jas diagnozuoti ir paskirti augintiniui tinkamiausias gydymo priemones.

Pirmasis jūsų darbas – įsitikinti, kad šuo iš tiesų neturi apetito. Itin dažnai šeimininkai jaudinasi, kad jų augintinis nevalgo tiek ėdalo, kiek yra rekomenduojama. Nepamirškite, kad kiekvienas šuo yra individualus, be to, dauguma šunų suėda tik apie 70 proc. rekomenduojamos davinio normos. Tokiu atveju nerimauti nereikėtų – greičiausiai Jūsų šuo yra visiškai sveikas. Jei augintinis valgo itin mažai, veterinarijos klinika teigia, kad tai gali būti anoreksijos požymis. Tiesa, šios ligos formų nereikėtų painioti su anoreksija, kuria serga žmonės. Kad išvengtumėte rimtesnių pasekmių, nieko nelaukdami kreipkitės pas specialistą – veterinaras atliks būtinus tyrimus ir paskirs reikiamą gydymą.

Apetito praradimo priežastys gali būti labai įvairios. Itin dažnai minėtoji problema yra susijusi su emociniu stresu, pvz., augintiniui pakeitus gyvenamąją vietą. Jei nusprendėte keliauti drauge su šunimi, stebėkite jo valgymo įpročius – suprastėjęs apetitas praneša apie vidinį augintinio sumišimą. Nenoras valgyti gali pasireikšti ir kaip šalutinis skiepų požymis. Skiepai yra būtina priemonė sveikai gyvensenai. Deja, net ir patys saugiausi skiepai gali turėti šalutinį poveikį, kurių vienas dažniausių – prastas apetitas.

Veterinarijos klinika primena, kad negalima ignoruoti suprastėjusio apetito simptomų, kadangi jie gali pranašauti ir kur kas rimtesnę ligą, pvz., infekciją, dantų ligas, inkstų nepakankamumą. Nenoras valgyti gali pranašauti ir piktybinių auglių atsiradimą, vėžį ar kitas sunkiai išgydomas ligas.

Jei šuo nevalgo dėl ligos, gydytojas veterinaras paskirs gydymą ir sudarys mitybos planą, kuris atitiks šuns organizmo poreikius. Tiesa, kartais augintinis nėra patenkintas jam paskirtu ėdalu, tačiau turite jį priversti valgyti. Jei matote, kad nieko negalite padaryti, paprašykite veterinaro paskirti medikamentų, skatinančių apetitą. Blogiausiu atveju šunį galima maitinti skystu maistu arba įvesti į skrandį maitinimo vamzdelį. Dėl tinkamiausio sprendimo pasitarkite su specialistu.

Gali būti, kad šuo neėda ne dėl ligos, bet dėl to, kad yra išrankus. Tokiu atveju viskas priklausys ne nuo veterinaro, o nuo jūsų. Pirmiausia, pradėkite šunį šerti reguliariai, pvz., du kartus per dieną. Atsisakykite skanėstų. Šerdami šunį su juo žaiskite. Minėtosios priemonės taikomos ir tuo atveju, jei šuo nevalgo dėl streso.